1861m lapkričio 6 d. gimė krepšinio sumanytojas kanadietis fizinio lavinimo mokytojas Jamesas Naismithas.
Jis 1891 metais sugalvojo krepšinio žaidimą
Jis 1891 metais sugalvojo krepšinio žaidimą
Krepšinio atsiradimas – pirmosios krepšinio taisyklės
Labai šaltą 1891-ųjų žiemą Springfyldo koledžo vadovai kreipėsi į kūno kultūros
mokytoją Jamesą Naismithą, prašydami, jog jis kaip nors užimtų studentus per
žiemą ir jie neprarastų fizinės formos. Taipogi buvo norima, kad šis žaidimas
vyktų pastato viduje bei būtų mažiau kontaktinis (norėta, jog studentai negautų
traumų vasaros sporto šakų sezonui).
Tada Jamesas Naismithas salės kampe pamatė tuščią krepšį ir jį, tiesiog po
treniruotės, įmetė futbolo kamuolį. Būtent šis epizodas ir yra laikomas
krepšinio istorijos pradžia. Jau po kelių dienų šis krepšys buvo užkeltas į 10
pėdų aukštį (3.05 m). Krepšio dugnas nebuvo kiauras, todėl po kiekvieno
taiklaus metimo (tuo metu taiklių metimų buvo tikrai labai mažai) reikėdavo
imti kopėčias ir siekti kamuolio iš krepšio. Jau po dešimtmečio medinį krepšį
pakeitė metalinis lankas, o futbolo kamuolį – panašus į šių dienų krepšinio
kamuolys.
Pirmosios krepšinio rungtynės buvo sužaistos 1892-ųjų sausio 20-ąją dieną. Kiekvienoje komandoje buvo net po devynis žmones (jiems tekdavo bėgioti
aikštelėje, kuri buvo dvigubai mažesnė už dabartinę) ir rungtynės baigėsi rezultatu 1-0 (kopėčios, išimti kamuolį iš krepšio, buvo naudojamos ypač retai) taikliu metimu iš pusaštunto metro. Po penkerių metų suprasta, jog tokioje ankštoje aikštelėje žaisti 9 prieš 9 yra labai sunku, todėl žaidėjų skaičius sumažintas iki penkių vienoje komandoje.
Šioms rungtynėms buvo suformuluota 13 krepšinio taisyklių:
sėdintys žmonės galėtų matyti, kas vyksta aikštelėje.
Įžengė į olimpinių sporto šakų šeimą
Krepšinis lyg uraganas įsisuko į sporto šeimą ir jau 1936 metų Berlyno olimpiadoje šios šakos atletai varžėsi dėl medalių. Po dešimties metų, 1946, susikūrė tai, ką dabar vadiname stipriausia pasaulyje lyga – NBA. Tuomet ji vadinosi BAA (Basketball Association of America). Greitai Europos šalys įsteigė krepšinio federacijas ir pradėjo šios sporto šakos vystymą.
Krepšinis Lietuvoje – po trisdešimties metų
1921 metais niekas Lietuvoje turbūt nepagalvojo, kad mūsų šalyje pradėta populiarinti sporto šaka greitai taps antrąja religija, o lietuviai skins pergales tarptautinėse arenose.
Pirmosios krepšinio rungtynės Lietuvoje įvyko 1922 metų balandžio 23 dieną Kaune tarp šio miesto rinktinės ir LFLS ekipos.
Jau 1939 metais buvo pastatyta Kauno sporto halė, kurioje buvo surengtas Europos vyrų krepšinio čempionatas ir jame triumfavo visus septynis mačus
laimėję lietuviai.
Apie Lietuvos rinktinės laimėjimus pasakoti neverta, tačiau galima priminti: trys olimpiados bronzos medaliai (1992, 1996, 2000), tris kartus laimėtas
Europos čempionatas (1937, 1939, 2003), o 2010 metais pasaulio čempionate Turkijoje ir 2007 metais Senojo žemyno pirmenybėse Ispanijoje iškovoti bronzos
medaliai.
mokytoją Jamesą Naismithą, prašydami, jog jis kaip nors užimtų studentus per
žiemą ir jie neprarastų fizinės formos. Taipogi buvo norima, kad šis žaidimas
vyktų pastato viduje bei būtų mažiau kontaktinis (norėta, jog studentai negautų
traumų vasaros sporto šakų sezonui).
Tada Jamesas Naismithas salės kampe pamatė tuščią krepšį ir jį, tiesiog po
treniruotės, įmetė futbolo kamuolį. Būtent šis epizodas ir yra laikomas
krepšinio istorijos pradžia. Jau po kelių dienų šis krepšys buvo užkeltas į 10
pėdų aukštį (3.05 m). Krepšio dugnas nebuvo kiauras, todėl po kiekvieno
taiklaus metimo (tuo metu taiklių metimų buvo tikrai labai mažai) reikėdavo
imti kopėčias ir siekti kamuolio iš krepšio. Jau po dešimtmečio medinį krepšį
pakeitė metalinis lankas, o futbolo kamuolį – panašus į šių dienų krepšinio
kamuolys.
Pirmosios krepšinio rungtynės buvo sužaistos 1892-ųjų sausio 20-ąją dieną. Kiekvienoje komandoje buvo net po devynis žmones (jiems tekdavo bėgioti
aikštelėje, kuri buvo dvigubai mažesnė už dabartinę) ir rungtynės baigėsi rezultatu 1-0 (kopėčios, išimti kamuolį iš krepšio, buvo naudojamos ypač retai) taikliu metimu iš pusaštunto metro. Po penkerių metų suprasta, jog tokioje ankštoje aikštelėje žaisti 9 prieš 9 yra labai sunku, todėl žaidėjų skaičius sumažintas iki penkių vienoje komandoje.
Šioms rungtynėms buvo suformuluota 13 krepšinio taisyklių:
- Kamuolys gali būti metamas betkuria kryptimi viena arba abiem rankomis.
- Į kamuolį galima mušti viena arba dviem rankomis, tačiau ne kumščiu,
betkuria kryptimi. - Žaidėjas negali bėgioti su kamuoliu. Perdavimas arba metimas turi būti
atliekamas iš to taško, kuriame pagavai kamuolį (išimtis daroma žaidėjams,
kurie bėga labai greitai). - Kamuolys turi būti laikomas tik rankomis, be kūno bei pečių pagalbos.
- Jokiu būdu negalima stumdyti, laikyti bei kitaip traumuoti varžovą.
Pirmuoju prasižengimu žaidėjui buvo fiksuojamas įspėjimas, o antruoju – žaidėjo
diskvalifikacija, kol komanda neįmes taškų. Žaidėjas, pažeidęs šią taisyklę ir
trečią kartą, diskvalifikuojamas visoms rungtynėms, o vietoje jo komanda
negali daryti keitimo. - Smūgis į kamuolį kumščiu – 2 bei 4 taisyklių pažeidimas baudžiamas pagal
5-ąjį punktą. - Jeigu viena komanda prasižengia triskart iš eilės, tai jų varžovas gauna
tašką. - Taškas įskaitomas tada, kai kamuolys po metimo arba atšokimo nuo žemę
įkrito į krepšį. Metimo metu varžovas negali liesti krepšio bei kamuolio. Jeigu
kamuolys šokinėja ant krepšio krašto, o varžovas sujudina krepšį, tai taškai
yra įskaitomi. - Aikštelės ribas palikusį kamuolį išmeta pirmasis kamuolį pagriebęs
žaidėjas. Šiam išmetimui skiriama penkios sekundės, o jei žaidėjas nespėja, tai
kamuolys atitenka varžovui. Jeigu komanda bando vilkti laiką, teisėjas privalo
šiai ekipai skirti pražangą. - Teisėjas privalo sekti žaidėjus bei jų pražangas. Jam suteikta galimybė
diskvalifikuoti žaidėjus pagal 5-ąjį punktą. - Teisėjas privalo sekti kada kamuolys yra aikštelės ribose, o kada ne, bei
nuspręsti, kuriai komandai grąžinti kamuolį. - Rungtynes sudaro du kėlinukai po 15 minučių. Tarp kėlinių leidžiamas penkių
minučių poilsis. - Komanda, įmetusi per šį laiką daugiau taškų, skelbiama nugalėtoja.
sėdintys žmonės galėtų matyti, kas vyksta aikštelėje.
Įžengė į olimpinių sporto šakų šeimą
Krepšinis lyg uraganas įsisuko į sporto šeimą ir jau 1936 metų Berlyno olimpiadoje šios šakos atletai varžėsi dėl medalių. Po dešimties metų, 1946, susikūrė tai, ką dabar vadiname stipriausia pasaulyje lyga – NBA. Tuomet ji vadinosi BAA (Basketball Association of America). Greitai Europos šalys įsteigė krepšinio federacijas ir pradėjo šios sporto šakos vystymą.
Krepšinis Lietuvoje – po trisdešimties metų
1921 metais niekas Lietuvoje turbūt nepagalvojo, kad mūsų šalyje pradėta populiarinti sporto šaka greitai taps antrąja religija, o lietuviai skins pergales tarptautinėse arenose.
Pirmosios krepšinio rungtynės Lietuvoje įvyko 1922 metų balandžio 23 dieną Kaune tarp šio miesto rinktinės ir LFLS ekipos.
Jau 1939 metais buvo pastatyta Kauno sporto halė, kurioje buvo surengtas Europos vyrų krepšinio čempionatas ir jame triumfavo visus septynis mačus
laimėję lietuviai.
Apie Lietuvos rinktinės laimėjimus pasakoti neverta, tačiau galima priminti: trys olimpiados bronzos medaliai (1992, 1996, 2000), tris kartus laimėtas
Europos čempionatas (1937, 1939, 2003), o 2010 metais pasaulio čempionate Turkijoje ir 2007 metais Senojo žemyno pirmenybėse Ispanijoje iškovoti bronzos
medaliai.
...užrašai asmeninio dienoraščio "blogo"....
Pirmąjį savo "blogą" skiriu žaidimui, dėl kurio čia visi ir renkamės. “Vienas žaidimas, Vienas troškimas , Viena Lietuva”. Tam, kad suprasti ką krepšinis reiškia kiekvienam lietuviui, pakanka nuvažiuotiį vienas krepšinio rungtynes, kartu bare stebėti žaidimo transliaciją ar po vakar dienos varžybų atsiversti žiniasklaidos sporto
puslapį. Ta dieną kai vyksta svarbesnės varžybos miestas būna prisipildęs didingos atmosferos, kiekvienas tikras gerbėjas šneka ir masto tik apie tai, nepaisant ar tuomet jis yra svarbiame pokalbyje, ar išalkęs valgo, ar lengvinasi tualete. Galvoje tik viena - kaip grįžus namo įsijungt mylimos komandos transliaciją ar kartu su draugais patraukt į krepšinio šventovę stebėti ir palaikyti mylimą komandą gyvai. Ir visa tai vyksta ne tik mieste, važiuojant į rajonų gilumas, kiekviename kieme gali išvysti lyg koplytstulpius, pakrypusius krepšinio religijos stovus, primenančius kiekvienam – esi Lietuvoje – krepšinio šalyje.Kodėl taip nutiko, kad rods Lietuvoje didžiuotis galime tik šiuo žaidimu? Nejau būdami tokie maži, nieko daugiau ir neturime? Turbūt turime, tačiau per amžių amžius taip susiklostė, jog krepšinis kiekvienam mūsų reiškia kur kas daugiau nei žaidimą. Po legendinių kovų ir pergalių krepšinis tapo žodžiu, reiškiančiu laisvę, pasipriešinimą, saviraišką ir garbę kiekvienam šioje šalyje gimstančiam su vietoje širdies įmontuotu bumsinčiu oranžiniu krepšinio kamuoliu.
Taip pat taip yra, buvo ir bus su manimi.. Bet apie viską nuo pradžių...
Rakursas į tolimą praeitį..Dr. Džeimsas Neismitas (James Naismith) (1861-1939) "Ašsukūriau krepšinį <…> kad jauni žmonės galėtų
įdėti į šį žaidimą savoširdį ir turėtų kur panaudoti savo jėgas, tačiau nuolat
kontroliuotų savo veiksmus, kad šie niekad netarnautų blogiui".
Rakursas į ne tokią tolimą praeitį..Menu kaip su dideliu nekantrumu kadaise laukiau savo pirmosios krepšinio treniruotės. Profesionalusis krepšinis tada atrodė toks užburiantis, toks didingas ir kerintis bei kartu nepasiekiamas.
Ta diena pagaliau išaušo. Į mažą krepšelį susidėjau naujus mamos nupirktus krepšinio batelius bei jau daug kiemo krepšinio mačiusį nutrintą oranžinį kamuolį. Kelias iki treniruočių vietos atrodė kaip amžinybė ir nors ta dienąnepaliaujamai lijo, su didžiausiu entuziazmu šokinėdamas per balas traukiau įsavo vaikišką svajonę. Įžengus į salę išvydau daug, tokių pat kaip ir aš - nedrąsių nė iš toli į būsimus krepšininkus nepanašių, eilinių vaikų. Vėliau akimis ėmiau gerti visą aplinkos informaciją.
Krepšiai atrodė tokie aukšti, o stačiakampis ribojantis krepšinio aikštelę toks neaprėpiamas. Laki vaiko fantazija nuolatos hiperbolizavo kiekvieną liniją, kiekvieną aikštelės detalę,kurdama vaizdinius, kaip vieną dieną ten bėgiosiu ir apeidinėdamas priešą po priešo, ranka palydėdamas tolstanti kamuolį ir realizavęs taiklų metimą išdžiaugsmo su komandos draugais šokinėsiu ir švęsiu tą saldžia ir trokštamąpergalę. Tačiau po šių svajonių galvoje suvirpėjo mintis - kaip aš, toks mažas ir menkas kada nors sugebėsiu nors šiek tiek prilygti tiems krepšinio milžinams, nuolatos transliuojamiems per televiziją.
Svaigių vaizdinių kūrybą mano galvoje staiga nutraukė iš pašalės nuskambėjęs žemas į grindinį trinksinčio kamuolio tonas. Pasisukęs link įėjimo išvydau žmogų, kuris
turėjo iš visų mūsų susirinkusių nulipdyti būsimuosius krepšinio talentus bei nusivylimus. Tai mūsų krepšinio treneris. Žilstelėjusi galva, besiformuojančios raukšlės, tačiau vis dar tvirtas sudėjimas bei gudrus, viską suprantantis žvilgsnis rodė, kad šis vyras, kadaise aikštėje bėgiojo su aukščiausios klasės Lietuvos krepšinio meistrais. Per tiek nelengvų metų sukaupęs nemažą žaidimo pažinimo bagažą, visa tai jis ruošėsi pasidalinti su visais mumis – mažais, nieko nesuvokiančiais krepšinio viščiukais.
Galiu lažintis, kad kiekvienas tuo metu salėje buvęs krepšinio pirmokas, rankose stipriau spaudė kamuolį ir laukė trenerio leidimo pradėti žaisti visų išsvajotąjį žaidimą, tačiau taip nebuvo. Treneris nerangiais judesiais priekyje mūsų pasistatęs girgždančią kėde liepė ratu, it aplink senąjį žiniuonį visiems susėsti ir paklausyti vienos istorijos.
“Šią treniruotę norėčiau pradėti ne nuo žaidimų, bet nuo pasakų. Legendos žaidimo, kurį nuo mažens troškau žaisti aš ir kurį nuo mažų dienų dabar trokštate žaisti Jūs.”
Ir taip prasidėjo pirmoji mano krepšinio treniruotė. Ne nuo metimo, ne nuo kamuolio bumsėjimo, bet nuo istorijos. Nuo istorijos, kuri mus perkėlė į 19-20 amžių, į laikus kai gyveno krepšinio pradininkas – Džeimsas Neismitas.
“Džeimsas nuo mažens buvo judrus vaikis” – savo pasakojimą pradėjo treneris.“Anksti netekęs tėvų Neismitas užaugo nuolat kintančiose medkirčiųstovyklavietėse. Gyvenimas ir aplinka iš mažojo Džeimso kasdieną reikalavo nuolatinio judėjimo bei fizines ištvermės. “Dvi su puse mylios į mokyklą peršaltį ir sniegą – tai jau ne vaikų
žaidimas“ – kalbėdamas apie savo vaikystęteigė Neismitas. Tačiau jo gyvenime žaidimų taip pat netrūko. Vienas populiariausių žaidimų tarp medkirčių vaikų buvo dar iš viduramžių atkeliavęs judrusžaidimas “Antis ant akmens” (“Duck on the rock”). Žaidime dalyvavo dvi komandos, kurių kiekviena siekė numušti taip vadinamą priešininkų komandos“antį” (akmenuką uždėtą ant didesnio akmens), saugomą vieno žaidėjo, naudojantis tik mažesniais akmenėliais. Džeimsas greitai suprato, jog norint laimėti, akmenėlius geriau mėtyti ne stipriai ir tiesiai, bet švelniai ir aukšta trajektorija. Būtent švelniai ir aukštai.
Tačiau vieną dieną visi žaidimai liovėsi. Viskas keitėsi, tačiau Džeimso aistra sportui išliko. Turbūt dėl šios priežasties, rinkdamasis savo specialybęNeismitas stojo
i Springfildo koledžą, studijuoti būtent kūno kultūrą. Vėliau, lipant mokslinių laipsnių laipteliais, buvo įgytas ir šios specialybės Bakalauro laipsnis. Jausdamas simpatijas Springfildo koledžui Džeimsas sutikočia dėstyti anatomiją, o vėliau ir kūno kultūrą.
Kaip ir kiekvienas pedagogas, Neismitas savo disciplinoje matė spragų. Bene ryškiausia problema ir galvos skausmas jaunajam dėstytojui buvo veikla, kuria studentai galėtų užsiimti šaltuoju metų laiku. Problemos sprendimo paieškąpaspartino Springfildo koledžo vadovas suteikęs Džeimsui vos 14 dienų limitąper kurį, pastarasis turėjo sugalvoti, kokia veikla gi nuo šiol žiemos metu galės užsiiminėti universiteto atletai. Pirmasis vadovo reikalavimas buvo, jog veikla būtų vykdoma patalpose, taip pat kad ji neužimtų daug vietos ir nebūdamašiurkšti padėtų palaikyti gerą sportininkų formą ištisus metus. Na ką, atrodo lengva užduotis, kai pasaulyje ir taip gausu įvairiausio plauko žaidimų bei sportinių užsiėmimų.. O tam buvo skirta net 14 dienų...
Džeimsas paniro i kūrybines kančias.. Tačiau nesipurtė užduoties ir atkakliai kūrė sportinį menošedevrą.
Dėstytojas formavo žaidimo viziją vedamas trijų pagrindinių idėjų:
1 Gerai išanalizavęs visus, to meto, populiariausius žaidimus ( regbį, futbolą,ledo ritulį, beisbolą) jis nusprendė, kad mažiausią pavojų atletų sveikatai kels nedidelis, lengvas ir minkštas kamuolys, pavyzdžiui toks kaip futbolo.
2 Norėdamas išvengti didelių fizinių kontaktų Džeimsas į žaidimą įliejo perdavimus.
3 Ir pagaliau dėstytojas sugalvojo, jog žaidimo tikslas turi kaboti kažkur visiems virš galvų, tam kad žaidėjai negalėtų jo apsaugoti ir tokiu būdu būtųdar labiau sumažinamas fizinis žaidėjų kontaktas.
Tik tiek ? Nejau viskas tuo ir baigiasi ? Kažko tikrai dar trūksta. Ir čia Džeimsui į galva toptelėjo senai vaikystėje žaistas žaidimas “Duck on the rock”. Jis puikiai atsiminė sėkmingo žaidimo taisyklę, kurią turbūt atsimenate ir jūs – lengvai ir aukštai.. Būtent lengvas ir aukštos trajektorijos metimas,įgalino žaidimo tikslu pasirinki ne ką kitą, o paprasčiausią krepšį, kabantį visiems virš galvų. Ši detalė ir tapo kertiniu žaidimo, kurį po kūrybinio proceso Neismitas pakrikštijo “Krepšiniu” (Basket ball), akmeniu.
Džeimsas Neismitas krepšinį įkūnijo savo trylikoje pagrindinių žaidimo taisyklių:
1 Kamuolys gali buti metamas į bet kurią pusę, viena arba abejom rankom.
2 Kamuolys gali buti mušinėjimas į bet kurią pusę, viena arba abejom rankom, bet ne kumščiu.
3 Žaidėjas negali bėgti su kamuoliu. Žaidėjas privalo perduoti kamuolį išvietos kurioje jį ir sugavo. Tačiau bėgdamas trumpą trajektoriją tinkamu greičiu žaidėjas kamuolio gali ir neperduoti.
4 Kamuolys privalo būti laikomas tik rankoje arba tarp jų.
5 Joks priešininko laikymas, stumdymas, griovimas ar atakavimas nėra leistinas.Šios taisyklės pažeidimas konstatuojamas kaip pražanga. Už antrąją pražangą žaidėjas diskvalifikuojamas iki pirmojo taiklaus krepšio. Jeigu matoma, kadžaidėjas turėjo intenciją sutraumuoti priešininką, jis šalinamas iš aikštės iki rungtynių pabaigos. Joki keitimai nėra leidžiami.
6 Antrosios, trečiosios bei ketvirtosios taisyklių pažeidimai, taip pat traktuojami kaip pražanga.
7 Jei kuri nors iš žaidžiančiųjų komandų prasižengia tris kartus iš eilės, priešininkų komandai įskaitomas taškas.
8 Įprastai taškas yra įskaitomas tada kai kamuolys patenka į krepšį. Jeigu, priešininkai trukdydami mesti, judina krepšio konstrukciją ar liečia pakibusį ant krepšio atbrailos kamuolį – taškai yra įskaitomi.
9 Kuomet kamuolys palieka aikštelės ribas, jis privalo būti išmestas atgal įaikštelę. Šiam veiksmui skiriamos penkios sekundės. Jei kamuolys perlaikomas, jis atiduodamas priešininkų komandai. Jei kamuolys yra perlaikomas tyčia, arbitrai fiksuojapražangą.
10 Arbitras fiksuoja žaidėjų nusižengimus ir privalo perspėti teisėją, kada komanda prasižengia tris kartus iš eilės. Jis turi teisę diskvalifikuotižaidėjus naudodamas penktąją taisyklę.
11 Teisėjas palaiko tvarką aikštelėje. Jis skelbia kada žaidimas vyksta, kada kamuolys patenka į užribį ir kuriai komandai jis priklauso. Jis taip pat fiksuoja taškus ir yra atsakingas už varžybų laiką.
12 Žaidimo trukmė yra du penkiolikos minučių kėliniai, tarp kurių daroma penkių minučių pertrauka.
13 Komanda surinkusi daugiausia taškų, tampa varžybų nugalėtoja.
Atrodo visai paprasta. Tam, kad Džeimsas įgyvendintų šią idėją, 1891 metais gruodžio 21 dieną, uždaroje salėje Springfilde, trijų metrų ir beveik penkiųcentimetrų aukštyje buvo vienas priešais kitą pakabinti du tušti persikųkrepšiai. Susirinkę vaikinai buvo padalinti į dvi komandas po devynis narius. Ir šio, naujojo žaidimo era
prasidėjo...
Tiesa pirmosios varžybos buvo itin nerezultatyvios. Judrūs žaidėjai puikiai perdavinėjo vienas kitam kamuolį, tačiau pasiekti tikslo – įmesti kamuolį įkrepšį, niekam ilgą laiką nepavyko.. Gal ir gerai, nes po kiekvieno taiklaus metimo, kažkam būtų tekę lipti ir išimti kamuolį, nes krepšiai buvo nekiauraviduriai. Beja šios pirmosios simbolinės, o kartu ir istorinės neoficialios varžybos vis tik turėjo nugalėtoją ir po šiek tiek laiko baigėsi rezultatu 1:0.
Taigi taip atsirado mūsų visų mylimas ir garbinamas žaidimas. Taip akmenėliai tapo kamuoliu, o “antis” krepšiu..”
Treneris lėtai atsistojo, nusikosėjo ir paskelbė pirmosios treniruotės pabaigą... Nežinau ką ši istorija reiškė mano mažiesiems kolegoms, tačiau man ji įstrigo
visam gyvenimui. Mes, susirinkę į krepšinio treniruotę nė karto nemetėmį krepšį, nebėgiojom, tačiau jautėmės smarkiai pavargę nuo emocijų ir vaizduotės, kuri
viso pasakojimo metu aktyviai dirbo savo darbą, kurdama piešinį po piešinio ir rasdama tą ryškų saitą tarp to, ką kažkada išrado Džeimsas Neismitas ir to, ką
mokinamės žaisti mes.
Tikiuosi, kad kiekvienas perskaitęs čia ras sau kažką naujo ir nepatirto, o jei neras, tai tiesiog nepareikš sau, jog be reikalo sugadino tas kelias gyvenimo minutes skaitant šią inkrustuotą krepšinio atsiradimo istoriją, kurios nevalia nežinoti mūsų tautos atstovams.
Dėkui, kad skaitėte.
Frankie
puslapį. Ta dieną kai vyksta svarbesnės varžybos miestas būna prisipildęs didingos atmosferos, kiekvienas tikras gerbėjas šneka ir masto tik apie tai, nepaisant ar tuomet jis yra svarbiame pokalbyje, ar išalkęs valgo, ar lengvinasi tualete. Galvoje tik viena - kaip grįžus namo įsijungt mylimos komandos transliaciją ar kartu su draugais patraukt į krepšinio šventovę stebėti ir palaikyti mylimą komandą gyvai. Ir visa tai vyksta ne tik mieste, važiuojant į rajonų gilumas, kiekviename kieme gali išvysti lyg koplytstulpius, pakrypusius krepšinio religijos stovus, primenančius kiekvienam – esi Lietuvoje – krepšinio šalyje.Kodėl taip nutiko, kad rods Lietuvoje didžiuotis galime tik šiuo žaidimu? Nejau būdami tokie maži, nieko daugiau ir neturime? Turbūt turime, tačiau per amžių amžius taip susiklostė, jog krepšinis kiekvienam mūsų reiškia kur kas daugiau nei žaidimą. Po legendinių kovų ir pergalių krepšinis tapo žodžiu, reiškiančiu laisvę, pasipriešinimą, saviraišką ir garbę kiekvienam šioje šalyje gimstančiam su vietoje širdies įmontuotu bumsinčiu oranžiniu krepšinio kamuoliu.
Taip pat taip yra, buvo ir bus su manimi.. Bet apie viską nuo pradžių...
Rakursas į tolimą praeitį..Dr. Džeimsas Neismitas (James Naismith) (1861-1939) "Ašsukūriau krepšinį <…> kad jauni žmonės galėtų
įdėti į šį žaidimą savoširdį ir turėtų kur panaudoti savo jėgas, tačiau nuolat
kontroliuotų savo veiksmus, kad šie niekad netarnautų blogiui".
Rakursas į ne tokią tolimą praeitį..Menu kaip su dideliu nekantrumu kadaise laukiau savo pirmosios krepšinio treniruotės. Profesionalusis krepšinis tada atrodė toks užburiantis, toks didingas ir kerintis bei kartu nepasiekiamas.
Ta diena pagaliau išaušo. Į mažą krepšelį susidėjau naujus mamos nupirktus krepšinio batelius bei jau daug kiemo krepšinio mačiusį nutrintą oranžinį kamuolį. Kelias iki treniruočių vietos atrodė kaip amžinybė ir nors ta dienąnepaliaujamai lijo, su didžiausiu entuziazmu šokinėdamas per balas traukiau įsavo vaikišką svajonę. Įžengus į salę išvydau daug, tokių pat kaip ir aš - nedrąsių nė iš toli į būsimus krepšininkus nepanašių, eilinių vaikų. Vėliau akimis ėmiau gerti visą aplinkos informaciją.
Krepšiai atrodė tokie aukšti, o stačiakampis ribojantis krepšinio aikštelę toks neaprėpiamas. Laki vaiko fantazija nuolatos hiperbolizavo kiekvieną liniją, kiekvieną aikštelės detalę,kurdama vaizdinius, kaip vieną dieną ten bėgiosiu ir apeidinėdamas priešą po priešo, ranka palydėdamas tolstanti kamuolį ir realizavęs taiklų metimą išdžiaugsmo su komandos draugais šokinėsiu ir švęsiu tą saldžia ir trokštamąpergalę. Tačiau po šių svajonių galvoje suvirpėjo mintis - kaip aš, toks mažas ir menkas kada nors sugebėsiu nors šiek tiek prilygti tiems krepšinio milžinams, nuolatos transliuojamiems per televiziją.
Svaigių vaizdinių kūrybą mano galvoje staiga nutraukė iš pašalės nuskambėjęs žemas į grindinį trinksinčio kamuolio tonas. Pasisukęs link įėjimo išvydau žmogų, kuris
turėjo iš visų mūsų susirinkusių nulipdyti būsimuosius krepšinio talentus bei nusivylimus. Tai mūsų krepšinio treneris. Žilstelėjusi galva, besiformuojančios raukšlės, tačiau vis dar tvirtas sudėjimas bei gudrus, viską suprantantis žvilgsnis rodė, kad šis vyras, kadaise aikštėje bėgiojo su aukščiausios klasės Lietuvos krepšinio meistrais. Per tiek nelengvų metų sukaupęs nemažą žaidimo pažinimo bagažą, visa tai jis ruošėsi pasidalinti su visais mumis – mažais, nieko nesuvokiančiais krepšinio viščiukais.
Galiu lažintis, kad kiekvienas tuo metu salėje buvęs krepšinio pirmokas, rankose stipriau spaudė kamuolį ir laukė trenerio leidimo pradėti žaisti visų išsvajotąjį žaidimą, tačiau taip nebuvo. Treneris nerangiais judesiais priekyje mūsų pasistatęs girgždančią kėde liepė ratu, it aplink senąjį žiniuonį visiems susėsti ir paklausyti vienos istorijos.
“Šią treniruotę norėčiau pradėti ne nuo žaidimų, bet nuo pasakų. Legendos žaidimo, kurį nuo mažens troškau žaisti aš ir kurį nuo mažų dienų dabar trokštate žaisti Jūs.”
Ir taip prasidėjo pirmoji mano krepšinio treniruotė. Ne nuo metimo, ne nuo kamuolio bumsėjimo, bet nuo istorijos. Nuo istorijos, kuri mus perkėlė į 19-20 amžių, į laikus kai gyveno krepšinio pradininkas – Džeimsas Neismitas.
“Džeimsas nuo mažens buvo judrus vaikis” – savo pasakojimą pradėjo treneris.“Anksti netekęs tėvų Neismitas užaugo nuolat kintančiose medkirčiųstovyklavietėse. Gyvenimas ir aplinka iš mažojo Džeimso kasdieną reikalavo nuolatinio judėjimo bei fizines ištvermės. “Dvi su puse mylios į mokyklą peršaltį ir sniegą – tai jau ne vaikų
žaidimas“ – kalbėdamas apie savo vaikystęteigė Neismitas. Tačiau jo gyvenime žaidimų taip pat netrūko. Vienas populiariausių žaidimų tarp medkirčių vaikų buvo dar iš viduramžių atkeliavęs judrusžaidimas “Antis ant akmens” (“Duck on the rock”). Žaidime dalyvavo dvi komandos, kurių kiekviena siekė numušti taip vadinamą priešininkų komandos“antį” (akmenuką uždėtą ant didesnio akmens), saugomą vieno žaidėjo, naudojantis tik mažesniais akmenėliais. Džeimsas greitai suprato, jog norint laimėti, akmenėlius geriau mėtyti ne stipriai ir tiesiai, bet švelniai ir aukšta trajektorija. Būtent švelniai ir aukštai.
Tačiau vieną dieną visi žaidimai liovėsi. Viskas keitėsi, tačiau Džeimso aistra sportui išliko. Turbūt dėl šios priežasties, rinkdamasis savo specialybęNeismitas stojo
i Springfildo koledžą, studijuoti būtent kūno kultūrą. Vėliau, lipant mokslinių laipsnių laipteliais, buvo įgytas ir šios specialybės Bakalauro laipsnis. Jausdamas simpatijas Springfildo koledžui Džeimsas sutikočia dėstyti anatomiją, o vėliau ir kūno kultūrą.
Kaip ir kiekvienas pedagogas, Neismitas savo disciplinoje matė spragų. Bene ryškiausia problema ir galvos skausmas jaunajam dėstytojui buvo veikla, kuria studentai galėtų užsiimti šaltuoju metų laiku. Problemos sprendimo paieškąpaspartino Springfildo koledžo vadovas suteikęs Džeimsui vos 14 dienų limitąper kurį, pastarasis turėjo sugalvoti, kokia veikla gi nuo šiol žiemos metu galės užsiiminėti universiteto atletai. Pirmasis vadovo reikalavimas buvo, jog veikla būtų vykdoma patalpose, taip pat kad ji neužimtų daug vietos ir nebūdamašiurkšti padėtų palaikyti gerą sportininkų formą ištisus metus. Na ką, atrodo lengva užduotis, kai pasaulyje ir taip gausu įvairiausio plauko žaidimų bei sportinių užsiėmimų.. O tam buvo skirta net 14 dienų...
Džeimsas paniro i kūrybines kančias.. Tačiau nesipurtė užduoties ir atkakliai kūrė sportinį menošedevrą.
Dėstytojas formavo žaidimo viziją vedamas trijų pagrindinių idėjų:
1 Gerai išanalizavęs visus, to meto, populiariausius žaidimus ( regbį, futbolą,ledo ritulį, beisbolą) jis nusprendė, kad mažiausią pavojų atletų sveikatai kels nedidelis, lengvas ir minkštas kamuolys, pavyzdžiui toks kaip futbolo.
2 Norėdamas išvengti didelių fizinių kontaktų Džeimsas į žaidimą įliejo perdavimus.
3 Ir pagaliau dėstytojas sugalvojo, jog žaidimo tikslas turi kaboti kažkur visiems virš galvų, tam kad žaidėjai negalėtų jo apsaugoti ir tokiu būdu būtųdar labiau sumažinamas fizinis žaidėjų kontaktas.
Tik tiek ? Nejau viskas tuo ir baigiasi ? Kažko tikrai dar trūksta. Ir čia Džeimsui į galva toptelėjo senai vaikystėje žaistas žaidimas “Duck on the rock”. Jis puikiai atsiminė sėkmingo žaidimo taisyklę, kurią turbūt atsimenate ir jūs – lengvai ir aukštai.. Būtent lengvas ir aukštos trajektorijos metimas,įgalino žaidimo tikslu pasirinki ne ką kitą, o paprasčiausią krepšį, kabantį visiems virš galvų. Ši detalė ir tapo kertiniu žaidimo, kurį po kūrybinio proceso Neismitas pakrikštijo “Krepšiniu” (Basket ball), akmeniu.
Džeimsas Neismitas krepšinį įkūnijo savo trylikoje pagrindinių žaidimo taisyklių:
1 Kamuolys gali buti metamas į bet kurią pusę, viena arba abejom rankom.
2 Kamuolys gali buti mušinėjimas į bet kurią pusę, viena arba abejom rankom, bet ne kumščiu.
3 Žaidėjas negali bėgti su kamuoliu. Žaidėjas privalo perduoti kamuolį išvietos kurioje jį ir sugavo. Tačiau bėgdamas trumpą trajektoriją tinkamu greičiu žaidėjas kamuolio gali ir neperduoti.
4 Kamuolys privalo būti laikomas tik rankoje arba tarp jų.
5 Joks priešininko laikymas, stumdymas, griovimas ar atakavimas nėra leistinas.Šios taisyklės pažeidimas konstatuojamas kaip pražanga. Už antrąją pražangą žaidėjas diskvalifikuojamas iki pirmojo taiklaus krepšio. Jeigu matoma, kadžaidėjas turėjo intenciją sutraumuoti priešininką, jis šalinamas iš aikštės iki rungtynių pabaigos. Joki keitimai nėra leidžiami.
6 Antrosios, trečiosios bei ketvirtosios taisyklių pažeidimai, taip pat traktuojami kaip pražanga.
7 Jei kuri nors iš žaidžiančiųjų komandų prasižengia tris kartus iš eilės, priešininkų komandai įskaitomas taškas.
8 Įprastai taškas yra įskaitomas tada kai kamuolys patenka į krepšį. Jeigu, priešininkai trukdydami mesti, judina krepšio konstrukciją ar liečia pakibusį ant krepšio atbrailos kamuolį – taškai yra įskaitomi.
9 Kuomet kamuolys palieka aikštelės ribas, jis privalo būti išmestas atgal įaikštelę. Šiam veiksmui skiriamos penkios sekundės. Jei kamuolys perlaikomas, jis atiduodamas priešininkų komandai. Jei kamuolys yra perlaikomas tyčia, arbitrai fiksuojapražangą.
10 Arbitras fiksuoja žaidėjų nusižengimus ir privalo perspėti teisėją, kada komanda prasižengia tris kartus iš eilės. Jis turi teisę diskvalifikuotižaidėjus naudodamas penktąją taisyklę.
11 Teisėjas palaiko tvarką aikštelėje. Jis skelbia kada žaidimas vyksta, kada kamuolys patenka į užribį ir kuriai komandai jis priklauso. Jis taip pat fiksuoja taškus ir yra atsakingas už varžybų laiką.
12 Žaidimo trukmė yra du penkiolikos minučių kėliniai, tarp kurių daroma penkių minučių pertrauka.
13 Komanda surinkusi daugiausia taškų, tampa varžybų nugalėtoja.
Atrodo visai paprasta. Tam, kad Džeimsas įgyvendintų šią idėją, 1891 metais gruodžio 21 dieną, uždaroje salėje Springfilde, trijų metrų ir beveik penkiųcentimetrų aukštyje buvo vienas priešais kitą pakabinti du tušti persikųkrepšiai. Susirinkę vaikinai buvo padalinti į dvi komandas po devynis narius. Ir šio, naujojo žaidimo era
prasidėjo...
Tiesa pirmosios varžybos buvo itin nerezultatyvios. Judrūs žaidėjai puikiai perdavinėjo vienas kitam kamuolį, tačiau pasiekti tikslo – įmesti kamuolį įkrepšį, niekam ilgą laiką nepavyko.. Gal ir gerai, nes po kiekvieno taiklaus metimo, kažkam būtų tekę lipti ir išimti kamuolį, nes krepšiai buvo nekiauraviduriai. Beja šios pirmosios simbolinės, o kartu ir istorinės neoficialios varžybos vis tik turėjo nugalėtoją ir po šiek tiek laiko baigėsi rezultatu 1:0.
Taigi taip atsirado mūsų visų mylimas ir garbinamas žaidimas. Taip akmenėliai tapo kamuoliu, o “antis” krepšiu..”
Treneris lėtai atsistojo, nusikosėjo ir paskelbė pirmosios treniruotės pabaigą... Nežinau ką ši istorija reiškė mano mažiesiems kolegoms, tačiau man ji įstrigo
visam gyvenimui. Mes, susirinkę į krepšinio treniruotę nė karto nemetėmį krepšį, nebėgiojom, tačiau jautėmės smarkiai pavargę nuo emocijų ir vaizduotės, kuri
viso pasakojimo metu aktyviai dirbo savo darbą, kurdama piešinį po piešinio ir rasdama tą ryškų saitą tarp to, ką kažkada išrado Džeimsas Neismitas ir to, ką
mokinamės žaisti mes.
Tikiuosi, kad kiekvienas perskaitęs čia ras sau kažką naujo ir nepatirto, o jei neras, tai tiesiog nepareikš sau, jog be reikalo sugadino tas kelias gyvenimo minutes skaitant šią inkrustuotą krepšinio atsiradimo istoriją, kurios nevalia nežinoti mūsų tautos atstovams.
Dėkui, kad skaitėte.
Frankie